„Branginama tauta“

„Nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti Jo branginama tauta.“ (Įst 7, 6)

Dėl to nekyla jokių abejonių: Viešpats konkrečiai išsirinko hebrajų tautą kaip specialiuosius Jo pasiuntinius žemėje. Žodis – „pašvęsta“ (segulah) gali reikšti „branginamą turtą“ arba „ypatingą vertybę“. Taip pat labai svarbu atminti, kad šis pasirinkimas buvo visiškai Dievo veiksmas, Jo malonės išraiška. Pati tauta niekuo nenusipelnė šios malonės. Ji ir negalėjo nusipelnyti, nes malonės neįmanoma pelnyti.

1. Perskaitykite Ez 16, 8. Kaip ši eilutė paaiškina tai, kad Viešpats išsirinko Izraelį?

„Kodėl Jehova pasirinko Izraelį? To negalima suprasti. Tai buvo nedidelė žmonių grupė, neturinti ypatingos kultūros ar prestižo. Ji neturėjo jokių ypatingų asmeninių savybių, kurios pateisintų tokį pasirinkimą. Rinkosi tik Dievas. … Didžiausia šio pasirinkimo priežastis slypi dangiškos meilės slėpinyje. Tačiau neginčijama ir tai, kad Dievas mylėjo Izraelį ir pasirinko jį vykdydamas pažadą tėvams. … Jis buvo išrinktas dėl Jehovos meilės jam. Jis buvo išvaduotas iš vergijos Egipte, parodant Jehovos galią. Jam tereikia suvokti šiuos nuostabius faktus ir jis supras, kad jis iš tiesų yra šventa ir ypatingai branginama tauta. Bet koks jos polinkis atsisakyti tokios kilnios padėties būtų peiktinas kaip kraštutinumas.“ (J. A. Thompson, Deuteronomy (London: Inter-Varsity Press, 1974), p.130)

Pagal dangaus planą izraelitai turėjo būti karališka kunigystė. Blogame pasaulyje jie turėjo būti moraliniai ir dvasiniai karaliai, t.y. jie turėjo nugalėti nuodėmės karalystę (Apr 20, 6). Kaip kunigai jie turėjo artintis prie Viešpaties malda, šlovindami ir aukodami. Kaip tarpininkai tarp Dievo ir pagonių jie turėjo tarnauti mokydami, pamokslaudami ir pranašaudami bei būti švento gyvenimo pavyzdžiai – tikrosios Dangaus religijos šalininkai.

Perskaitykite šiandienės eilutės frazę, kurioje Viešpats sako, kad jie turi „iš visų žemės tautų būti Jo branginama tauta“. Atsižvelgiant į tai, ko visas Raštas moko apie nuolankumo dorybę ir puikybės pavojų, ką, jūsų manymu, reiškia ši eilutė? Kaip jie turėjo būti „iš visų tautų Jo branginama“? Ar ši mintis taikytina ir mums, kaip bažnyčiai? Jei taip, kaip?

01/05/2021

Abraomo palikuonys

02/05/2021

„Branginama tauta“

03/05/2021

Žemės sandora

04/05/2021

Izraelis ir Sandora

05/05/2021

Likutis

06/05/2021

Dvasinis Izraelis

07/05/2021

Tolesniam tyrinėjimui